ŽemaHčiai

    ŽemaHčiais vadinami vakarinės Lietuvos dalies - SkuPdo, MažeHkių, AkmDnės, KretingPs, PlKngės, Telši9, KeLmės, KlaHpėdos, ŠilZlės, ŠilKtės, Taurag<s ir RasEinių apylinkių - žmonės.
    Pagrindinis tarmės skiriamasis požymis - kirčiuotų dvibalsių
uo, ie tarimas: šiuos aukštaHčiai išlaiko sveikus, o žemaHčiai jų vietoje turi arba ilguosius uŠu, iŠU arba dvibalsius ou, ei, arba ilguosius įtemptuosius ųŠ, čŠ. Daugybė požymių rodo žemaHčių tarmę esant nepaprastai savitą, išsiskiriančią iš kitų tarmių tiek ypatingu garsynu bei žodynu, tiek energingu skambesiu.  Pagal  tam tikras ypatybes žemaHčių tarmė suskirstyta į vakar9, šiAurės ir piet9 dalis, o paskutinės dvi - į keturias tarmSs, arba pZtarmes:
- pietų žemaičiai:
- raseiniškiai;
- varniškiai;

- šiaurės žemaičiai:
- telšiškiai;
- kretingiškiai;

- vakarų žemaičiai.

    Iš kur kilo žemaHčių vardas? Jis ne kalbininkų sugalvotas, vartojamas jau seniai, tik juo anksčiau vadinta ne tarmė, o Lietuvos valstybės dalis. ŽemaHčių vardas pirmą kartą paminėtas XIII amžiaus pradžioje Volynės kronikoje, kur kalbama apie 1215 m. įvykius. Senovėje šiuo vardu buvo vadinama vakarinė Lietuvos dalis maždaug iki NevĖžio upės, anuomet sudariusi gana savarankišką ŽemaHčių kunigaikštystę (vėliau seniūniją). ŽemaitijX, užėmusi vidurio LietuvPs žemumą, anuomet iš tikrųjų buvo žemesnis kraštas, palyginti su aukštaHčiais, kurių branduolį sudarė VGlniaus-AšmenPs aukštumos. Vėliau, žlugus senajai LietuvPs valstybei, žemaHčių vardu imta vadinti vakarinėje buvusios ŽemaHčių kunigaikštystės dalyje susidariusią tarmę; kaip jos priešingybė, likusio LietuvPs ploto tarmė pavadinta aukštaHčiais. Dabar šie terminai geografiškai netikslūs, nes žemaHčių tarmės branduolys yra Telši9 aukštumoje (ne žemumoje), o aukštaHčių - vidurio LietuvPs žemumoje.