Tradicinė ir naujoji lietuvių tarmių klasifikacijos

    Jau nuo viduramžių žinomos dvi pagrindinės tarmės, kurių pavadinimai siejami su LietuvPs valstybės dalimis: aukštaHčiai ir žemaHčiai. Lietuvių kalbos tarmių skirstymo pradininku galima laikyti pirmosios lietuvių kalbos gramatikos – „Grammatica Litvanica" – autorių Danielių Kleiną (1609-1666). Šioje lotynų kalba parašytoje ir 1653 m. Karaliaučiuje išleistoje gramatikoje jis nurodė, kad „vienokia yra kuršių tarmė, kitokia žemaičių ir klaipėdiškių, dar kitokia Didžiosios kunigaikštystės lietuvių, o ši pastaroji vėl įvairiose vietose skirtinga".
    Sistemingesnis lietuvių tarmių tyrimas ir skirstymas pradėtas XIX a. antroje pusėje. Naujų duomenų apie tarmes pateikiama Augusto Šleicherio (Schleicher, 1821-1868), Fridricho Kuršaičio (Kurschat, 1806-1884), Jono Juškos (1815-1886) darbuose. Geriausiai pagrįstus tarmių skirstymus pateikė Kazimieras Jaunius (1848-1908) ir Antanas Baranauskas (1835-1902). Savo skirstymą aptaręs atskirų tarmių aprašymuose (1890-1899 m. rusų kalba paskelbtuose Kauno gubernijos metraštyje) ir lietuvių kalbos gramatikoje (1911-1916), K. Jaunius atsižvelgė į tam tikrus vokalizmo (balsių, dvibalsių, mišriųjų dvigarsių) ir konsonantizmo (priebalsyno) raidos skirtumus. K. Jauniaus skirstymu naudojosi, jį papildė, kai kurioms tarmėms pavadinimus davė Kazimieras Būga (1879-1924), Jonas Jablonskis (1860-1930) ir kiti kalbininkai. Tačiau daugiausia prie jo tobulinimo prisidėjo Antanas Salys (1902-1972). Dėl to šis lietuvių kalbos tarmių skirstymas kalbos mokslo darbuose vadinamas K.Jauniaus-A.Salio, arba  tradiciniu, skirstymu.
    Šis skirstymas, kaip ir kiti skirstymai, visas lietuvių kalbos tarmes dalija į du didelius būrius: aukšta
Hčių ir žemaHčių. Jų skiriamąja ypatybe pirmiausia nurodomas senųjų junginių *tja, *dja, nevienodas likimas: aukštaHčių tarmėje jie virtę če, dže, pietryčių dalyje – ce, dze (jA.učei/ jA.ucei ‘jAučiai’, me.Žei/ me.žei ‘mDdžiai’), o žemaHčių – te, de (jAutHŠ ‘jAučiai’, mSdHŠ ‘mDdžiai’). Kita svarbi šių tarmių skiriamoji savybė – kamieno ir kirčiuotos galūnės balsių o ir ė tarimas: šiuos balsius (platesnius ar siauresnius) aukštaHčiai išlaiko (žPŠdis ‘žPdis’, tvas ‘tĖvas’), o žemaHčiai dvibalsina (kkoje ‘kOja’, šXkJos ‘šakPs’, djete ‘dĖti’, pSlHe ‘pel<’).
    Tradicinėje K.Jauniaus – A.Salio klasifikacijoje žema
Hčiai pagal uo, ie tarimą dalijami į 3 didesnes patarmes: dūnininkus, arba raseiniškius (dUŠuna ‘dUona’, šUns ‘šiDnas‘), dounininkus, arba telšiškius (dpuna ‘dUona‘, š(ina ‘šiDno’),  ir donininkus, arba klaipėdiškius (d(Šn(a) ‘dUona’, šns ‘šiDnas‘).
    Aukšta
Hčių skiriamos 4 patarmės:
    – vakarų – išlaiko nesusiaurintus dvigarsių
am, an, em, en pirmuosius dėmenis (rankX ‘rankX’, sA.mtis ‘sAmtis’, penkG ‘penkG’); prieš e, ė minkština l (til'ČŠje ‘tylĖjo’). Pagal nekirčiuotą žodžio galo ė, o tarimą jie dar skirstomi į  pietinius (šios tarmės, ypač jos šiaurinės dalies šnektos – vadinamųjų zanavykų, – pagrindu susiformavo bendrinė lietuvių kalba) – taria čŠ, ųŠ (gGmčŠ ‘gGmė’, ma.tųŠ ‘mZto’), veliuoniškius – taria i, u (ma.ti ‘mZtė’, ma.tu ‘mZto’) ir šiaurinius – taria e, a (že.me ‘žDmė’, bu.va ‘bKvo’);
   – vidurio – išlaiko nesusiaurintus dvigarsių
am, an, em, en pirmuosius dėmenis;  junginiuose le, taria kietą ł (ła.das ‘lDdas’, žųŠłWŠ ‘žol<’);
    – rytų – junginiuose
le, taria kietą ł;  siaurina bent jau tvirtagališkai kirčiuotus dvigarsių am, an, em, en pirmuosius dėmenis: didžiojoje ploto dalyje tariami um, un, im, in (luN.kas ‘laNkas’, pinkG ‘penkG’) arba – mažesniame šiaurės vakarų plote – om, on, em, en (loN.k>s, pe9'k'<). Pagal tvirtapradiškai kirčiuotų am, an pirmųjų dėmenų siaurinimą rytų aukštaičiai dalijami į pantininkus (pA.n't'<s' ‘pAntis’, lA.ng>s ‘lAngas’), pontininkus (pO.n't'<s', lO.ng>s), puntininkus (pU.nti.s, lU.ngas); iš pastarųjų dar išskiriami rotininkai (anykštėnai ir kupiškėnai), kirčiuotus negalūninius balsius a, e verčiantys q, e (rP.tas ‘rZtas’, gi.vę.na ‘gyvDna’) ir dadininkai (tik kupiškėnai), balsius e, ė žodžio gale ir prieš kietąjį priebalsį verčiantys balsiu a (da.da. ‘d<dė’, madKs ‘medK);
    – dzūkų – vietoj kitų aukštaičių
č, taria c, dz (cV/ cX ‘čiX’, sveceH./ svecaH. ‘svečiaH’), o vietoj t(v), d(v) prieš i, y, į, ie didesnė tarmės dalis taria c(v), dz(v) (žv
G ‘dvG’, cGk ‘tG, žiDvas ‘DiDvas’). Pagal am, an, em, en tarimą dzūkai  skiriami į rytų (verčia um, un, im, in) ir vakarų (išlaiko sveikus).

    Lietuvių tarmių skirstymą 1898 m. Sankt-Peterburge rusų kalba išleistoje knygelėje „Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną" aptarė A.Baranauskas. Čia jis skyrė net 11 tarmių: dvi žemaičių (telšiečių ir raseiniečių) ir devynias aukštaičių (vakariečių žemiečių, vakariečių pietiečių ir rytiečių; pastaruosius dalijo dar į 7 tarmes).


    Dabartinis lietuvių kalbos tarmių skirstymas vadinamas naujuoju, bet tai – iš esmės patobulinta A. Baranausko klasifikacija. Ją 1964 m. pasiūlė du kalbininkai – Aleksas Girdenis ir Zigmas Zinkevičius. Tarmės suskirstytos pagal balsyno ir kirčiavimo ypatybes. Dviejų pagrindinių tarmių skyrimo požymis – kirčiuotų 
uo ir ie tarimas, kurių aukštaičiai nekeičia, o žemaičiai ištaria vietoj jų visai kitus garsus (uŠu, ou arba ųŠ, atitinkamai iŠU, ei arba  čŠ). Prigijo A.Girdenio pasiūlyti pavadinimai: didesnės tarmės vadinamos pagal geografinę padėtį, t. y. skiriami vakarų, rytų ir pietų aukštaičiai bei šiaurės, vakarų, pietų žemaičiai. Mažesniųjų tarmių, patarmių pavadinimus lėmė jų plote esančių miestų vardai, pavyzdžiui, pietų žemaičiai varniškiai gyvena aplink Varnius, o rytų aukštaičius uteniškius išgirsime apie Uteną.
    Aptariant tarmes bei šnektas šiame darbe remiamasi naująja lietuvių kalbos tarmių klasifikacija.